Oro balionų istorija

SKRAIDOME, SKLANDOME, NARDOME ORE NORĖDAMI KAŽKUR NUKELIAUTI, PAKILTI VIRŠ SAVO GALIMYBIŲ RIBOS. SKRENDAME TOLIAU, AUKŠČIAU, GREIČIAU ARBA LĖČIAU, KAD SUSPĖTUME GALVA PANIRTI Į DEBESIS. „SKRAIDANČIŲJŲ OBJEKTŲ“ ŠIANDIEN VISA GALYBĖ… KARŠTO ORO BALIONAI – TAI JUK PATI PRADŽIA!

Pirmieji šilto oro baliono kūrėjai – broliai Žozefas ir Etjenas Mongolfjė

Prancūzas Žozefas Mongolfje (Joseph Montgolfier) gimė 1740 m. Jis jautė didžiulę aistrą naujiesiems prietaisams, kurie tuo metu buvo labai madingi. Kartu su jaunesniuoju broliu Etjenu (Etienne Montgolfier) jie dažnai pasvajodavo apie tai, kaip Žmogus pakils į orą. Broliai netgi buvo sumanę į apvalkalą, prikimšti debesų, o šis būtų laikęs pintinę. Tačiau jie nežinojo, kaip tai įgyvendinti.

Kartą, Žozefas pastebėjo, jog marškiniai, kuriuos jis laikė pakėlęs už apykaklės virš židinio ugnies, išsipūtė, ir jam į galvą šovė geniali mintis. Jis papasakojo apie savo atradimą Etjenui ir broliai pradėjo galvoti, kokios formos galėtų būti balionas, kurį jie panaudos savo pirmiesiems bandymams.

Pradžiai jie pasisiuvo vieno kubinio metro šilkinį apvalkalą. Šildomas virš ugnies šilkinis balionas pakilo į trisdešimties metrų aukštį. Tai atsitiko 1782 m. lapkritį. Šią datą galima laikyti oreivystės pradžia.

1782 m. gruodžio 14 d. 3 m3 balionas pakyla virš Vidalono gamyklos Anone mieste (Annonay, Prancūzija). Kad išgautų šilumą broliai Mongolfje degino drėgnus šiaudus, sumaišytus su vilna ir popieriumi.

1783 m. balandžio 25 d. į 400 m aukštį pakyla 800 m3 balionas.

Keistas daiktas danguje

1783 m. birželio 4 d. Anone miesto pagrindinėje aikštėje Mangolfjė viešai pademonstruoja savo balioną.

Broliai dirbo paslapčiomis savo sode. Tačiau, kai bandymų balionai ėmė pakilti vis aukščiau ir aukščiau, išsigando, kad kaimynai nepamatytų jų atradimo ir…„nepasivogtų” idėjos. Taigi, jie nusprendė viešai pademonstruoti savo balioną pagrindinėje Anone aikštėje. Čia sukviesti garbūs asmenys turėjo paliudyti, jog šios idėjos pradininkai ir buvo Mongolfjė. 1783 m. birželio 4 d. trečiadienį, broliai surengė pasirodymą. Kordeljerų aikštėje, šiam pasirodymui jie pagamino 900 m3 balioną, jam broliai panaudojo verpsto formos medvilnines atraižas, kurias  prisiuvo prie popieriaus lakštų ir kilpelėmis sujungė vieną su kita. Audinį sutvirtino vertikaliais strypais. Po medvilniniu gaubtu pakabino krepšį šiaudams ir vilnai. Kai įkaitęs oras pakėlė balioną, broliai nupjovė virves.

Oro balionas maždaug per 10 minučių pakilo į 1000 m aukštį. Žmonės, dalyvavę pakilime, galėjo paliudyti jo autentiškumą: surašytas protokolas, su kuriuo broliai Mongolfjė kreipėsi į Paryžiaus Mokslo Akademiją, kad būtų oficialiai pripažinti pirmaisiais „skraidančio” aparato kūrėjais. Tai buvo oreivystės pradžia.

Po dešimties minučių, atvėsus apvalkale esančiam orui, balionas nusileido lauke ir užsidegė nuo pintinėje rusenančios ugnies. Netoliese dirbę valstiečiai išsigando iš dangaus nukritusio keisto daikto ir, deja, nepasistengė jo užgesinti. Pirmąjį šilto oro balioną visiškai sunaikino ugnis.

Mokslo Akademija pasikvietė brolius pademonstruoti savo išradimą: 1783 m. rugpjūtį Etjenas atvažiavo į Paryžių. Jis susipažino su keletu fizikų, susidomėjusių jo išradimu, o taip pat su Pilatru de Rozjė (Pilatre de Rozier). Pastarasis vėliau taps pirmuoju žmogumi, pakilusiu į dangų orlaiviu, kuris tuomet dar nebuvo vadinamas „montgolfiere” (brolių Mongolfjė vardu).

Pirmieji drąsuoliai: antis, gaidys ir avis

Maždaug tuo pat metu garsus prancūzų fizikas Žakas Aleksandras Šarlis (Jacques Alexandre Charles) pagamina balioną, pripildytą vandenilio dujų. Jis manė, kad 1783 m. birželio 4 d. broliai Mongolfjė panaudojo vandenilį savojo aerostato pristatymo publikai metu. Jis norėjo pasikelti balionu į orą ir atlikti fizikinius bandymus. Kartu su broliais Roberais (Robert) Šarlis pagamina 4 metrų skersmens balioną „Gaublį” (le Globe), kuris 1783 m. rugpjūčio 27 d. pakyla Marso Laukuose ir nusileidžia Gonesoje, Buržė šiaurėje. Tuomet dar niekas nežinojo, kad šis orlaivis bus vadinamas „charlière” – fiziko Šarlio vardu.

1783 metų rugsėjo 19 dieną pakyla pirmieji „oreiviai“ – antis, gaidys ir avis.

Etjenas atlieka daugybę bandymų Paryžiuje, popierininko Revelono (Reveillon) soduose, kol apsisprendžia žengti dar vieną žingsnį – į orą pakelti žmogų.

Pilatras de Rozjė pasisiūlo tapti keleiviu, tačiau skrydis laikomas pernelyg pavojingu, kadangi dar nežinoma, kaip aukščio pokyčiai veikia žmogaus ar kito gyvo sutvėrimo organizmą. Išradėjai nusprendžia į pirmą skrydį išleisti antį, gaidį ir avį.

Tai įvyko Versalyje 1783 m. rugsėjį. Pakilimą stebėjo Prancūzijos karalius Liudvikas XVI-asis. Visi trys gyvuliai buvo suleisti į pintinę ir balionas pakilo. Po skrydžio, kuris truko 3 – 8 minutes, gyvuliai nusileido sveiki ir gyvi Vokresone (už 3 km); avis ramių ramiausiai rupšnojo šiaudus. Tiesa, gaidys sugrįžo šiek tiek apipešiotas, bet tik dėl to, kad pasimaišė aviai po kojomis…

Broliai Mongolfjė įrodė, jog gyvi sutvėrimai, žinoma, išskyrus paukščius, gali be jokio pavojaus skraidyti.

Mongolfjė pralaužia ledus

1783 m. spalio 15 d., trečiadienį, Mongolfjė pripučia balioną ir Pilatras de Rozjė lipa į apskritą dėžę, kuri pritvirtinama baliono apačioje. Pilatras pakyla maždaug 25 metrus – tiek, kiek leidžia virvės. Penktadienį, spalio 17 d. tas pats eksperimentas pakartojamas. Parką užtvindo smalsuoliai, dauguma jų – iškiliausios Paryžiaus asmenybės. Tąkart balionas pakyla į 108 metrų aukštį. Vienintelis Liudvikas XVI-asis nepritarė tam, kad žmonės skraidytų. Karalius jautė atsakomybę už jų gyvybes. Tačiau po ilgų derybų valdovas galiausiai davė leidimą, bet pats dalyvauti atsisakė. Patys broliai Mongolfjė taip pat neskrido, nes buvo pažadėję tėvui, jog niekuomet neskris savo balionu (pastarasis nebuvo tikras, ar sūnų išradimas yra visiškai saugus). Todėl skrydžiui pasirinktas Pilatras de Rozjė. Pusiausvyrai išlaikyti reikėjo dar vieno keleivio. Juo tapo markizas d’Arlandas (d’Ariandes). Keleivių pintinė buvo padalinta į tris dalis: abiejuose kraštuose – vietos keleiviams, viduryje – degiklis. Prireikus, keleiviai galėjo įmesti į ugnį šiaudų ir taip kontroliuoti skridimo aukštį. 1783 m. lapkričio 21 d. į orą pakilo pirmieji žmonės. Panašu, kad Pilatras labai gerai žinojo, kaip reikia valdyti balioną. Jis tiksliai jautė, kada reikia daugiau pašildyti, o kada orui leisti atvėsti. Markizas d’Arlandas buvo mažiau aktyvus, jam labiau rūpėjo pasigrožėti Paryžiumi iš paukščio skrydžio. Pilatras de Rozjė ir markizas d’Arlandas pakilo Etjeno Mongolfjė 2200 m3 tūrio oro balionu Miuetėje (Paryžius) ir nusileido Butėje (Kaj) už 10 km. Skrydis truko 25 minutes, balionas pakilo į 1000 metrų aukštį. Reikiamai šilumai palaikyti buvo deginami drėgni šiaudai, senos medžiagos atraižos ir sugedusi mėsa. Pirmasis žmogaus skrydis oro balionu pasisekė. Broliai Mongolfjė šventė pergalę.